Mažosios planetos - asteroidai
Saulės
sistemą į dvi dalis dalija platus tarpas tarp išorinės planetos Marso ir vidinės
planetos milžinės Jupiterio. Skaitmeninis sąryšis, žinomas kaip Ti-cijaus ir
Bodės dėsnis, kurį 1772 m. atrado Ticijus Vitenbergietis (1729- 1796) ir pagarsino
Johanas Bode (1747-1826), vertė astronomus manyti, kad čia galėjo būti dar viena
planeta.
XVIII a. pabaigoje Johano Šrėterio (1746-1816) ir Franco Ksavero fon Cacho
(1754-1832) vadovaujama astronomų grupė sudarė vadinamąją dangaus žvalgybą,
kurios svarbiausias tikslas buvo ieškoti naujos planetos. Bet jiems buvo užbėgta
už akių.
Nauji atradimai: mažosios planetos
1801 m. sausio l d. Džuzepė Pjacis (1746-1826) iš Palermo (Sicilija) pamatė
į žvaigžde panašą šviesulį, kuris kasnakt pastebimai judėjo danguje ir pasirodė
esąs mažoji planeta, kurios orbita yra tarp Marso ir Jupiterio. Ji buvo pavadinta
Sicilijos globėjos deivės Cereros vardu.
Per kelerius metus dangaus žvalgyba atrado dar tris asteroidus: Palade, Junoną ir Vestą. Kartu su Cerera jos buvo pavadintos mažosiomis planetomis, arba asteroidais. Visi asteroidai, išskyrus Cerera ir Palade (608 km), yra maži - skersmuo nesiekia 500 km. Tiktai Vestą retsykiais galima pamatyti plika akimi.
Kurį laiką daugiau asteroidų rasti nepavyko, dangaus žvalgyba iširo, bet 1845 m. Karlas Henkė (1793- 1866) atrado penktąjį asteroidą Aštrėja. Nuo 1850 m. asteroidų atrandama kasmet.
1977 m. buvo atrastas silpnutis (19 ryškio) objektas, skriejantis tarp Saturno
ir Urano orbitų vidutiniškai 2600 mln. km nuo Saulės. Spėjama, kad tai neįprastas
maždaug 1000 km skersmens asteroidas. Jis pavadintas Chironu. Galimas daiktas,
tai yra pabėgęs Saturno palydovas.
Ypatingosios orbitos
Ne
visi asteroidai susibūrę į minėtą pagrindine zoną. Karlas Vitas, dirbdamas Kopenhagoje,
atrado 433-ąjį asteroidą Erotą, kuris įsibrauna į Marso orbitos vidų, o retsykiais
pralekia arčiau negu 24 mln. km nuo Žemės; tai atsitiko 1931 ir 1975 m. 1931
m. Erotas buvo ypač atidžiai stebimas, nes tikslūs jo orbitos skaičiavimai galėjo
padėti nustatyti astronominį vienetą, t. y. atstumą tarp Žemės ir Saulės. Erotas
- pailgas kūnas, jo matmenys maždaug 27x16 km. Nors ir mažas, Erotas dydžiu
pralenkia kai kuriuos kitus arti Žemės pralekiančius asteroidus, pavyzdžiui,
Hermį; šis l km skersmens kūnas 1937 m. pralėkė tik 780 000 nuotoliu nuo Žemės,
t. y. dukart toliau negu Mėnulis. Jei toks asteroidas susidurtų su Žeme, pasekmės
būtų tragiškos; visa laimė, kad tokio susidūrimo tikimybė labai maža.
Vienas asteroidų - Ikaras praskrieja pro Saulę arčiau negu Merkurijus. Ikaro
temperatūra svyruoja labiau negu bet kurio kito Saulės sistemos kūno. Artimiausiame
Saulei orbitos taške (perihelyje), 28 mln. km nuo Saulės, Ikaro paviršius turi
įkaisti aukščiau negu 500 °C; tolimiausias jo orbitos taškas (afelis), kurį
Ikaras pasiekia jau po 200 parų, yra 295 mln. km nuotoliu nuo Saulės, t. y.
toliau negu tolimiausias Marso orbitos taškas.
Kitas asteroidas - Hidalgas (Nr. 944) skrieja ištęsta orbita, kuri nutįsta anapus Saturno orbitos; Trojėnų grupės nariai skrieja Jupiterio orbita. Viena šių asteroidų grupė yra 60° prieš Jupiterį, kita - 60° už jo, taigi pavojaus susidurti nėra. Nors Trojėnai kaip asteroidai yra palyginti dideli kūnai, iš Žemės jie matomi prastai.
Pro teleskopą asteroidai atrodo kaip žvaigždės. Vienintelė galimybė juos atpažinti, tai kasnakt stebėti jų judėjimą dangaus fono atžvilgiu. Dabar asteroidų ieškoma fotografiniu būdu. Eksponuojant tam tikrą laiką, nuotraukose žvaigždės išlieka taškeliais, o asteroidas šiek tiek pajuda, palikdamas pailgą pėdsaką. Dėl to asteroidai gali trukdyti astronomams: dangaus nuotraukos neretai būna išmargintos asteroidų pėdsakų, kuriuos atskirti ir indentifikuoti reikia nemažai laiko.
Asteroidų
sudėtis kol kas nežinoma. "Marinerio-9" ir "Vikingų" padarytos
Marso palydovų Fobo ir Deimo (tai gali būti Marso pagauti asteroidai) nuotraukos
rodo, kad asteroidų paviršius veikiausiai išmargintas kraterių. Kai kurie maži
planetų palydovai, pavyzdžiui, išoriniai Jupiterio šeimynos nariai, Saturno
Febe arba Neptūno Nereidė, taip pat gali būti pagauti asteroidai.
Asteroidų kilmė
Asteroidų kilmė kol kas nežinoma. Gyvuoja hipotezė, kad jie yra skeveldros planetos,
kažkada skriejusios aplink Saule anapus Marso orbitos ir suirusios per kažkokią
katastrofą. Labiau tikėtina, kad asteroidai niekada nesudarė vieno didelio kūno;
tam trukdė galinga Jupiterio trauka. Be to, reikia pažymėti, kad, net sudėjus
visus asteroidus j vieną, neišeitų tokio dydžio arba masės kūnas kaip Mėnulis.