Marsas ...charakteristika...

Marsas - išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas sugriautas. Marsiečių nėra, ir spėjama, kad aukščiausia gyvybės forma, kuri įmanoma šioje planetoje, tėra labai primityvi organinė medžiaga. Bet veikiausiai ši planeta išvis negyva. Nepaisant to, iš visų planetų Marsas panašiausias į Žemę ir būtent jis turėtų būti pirmas pilotuojamų ekspedicijų tikslas po Mėnulio.

Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijonai kilometrų. Marso metai trunka 687 Žemės paras, o Marso para - 24 h 31 min. Negana to, Marso ašies posvyris į orbitos plokštumą tik truputį didesnis negu Žemės, taigi čia vyksta tokia pat metų laikų kaita, tik kiekvienas sezonas dvigubai ilgesnis negu Žemėje. Kaip ir Žemės, Marso pietų ašigalis perihelyje (arčiausiame prie Saulės orbitos taške) atsisuka į Saulę; Marso klimatui šis reiškinys turi didesnę įtaką negu Žemės orams, nes Marso orbita labiau ištęsta. Dėl to pietų pusrutulyje, palyginti su šiaurės pusrutuliu, ryškesni klimato kontrastai: vasaros karštos ir trumpos, žiemos ilgesnės ir šaltesnės. Ties Marso pusiauju vasaros vidurdienį temperatūra gali pakilti iki 16 °C ir aukščiau. Naktys labai šaltos, nes plona atmosfera negali sulaikyti šilumos. Tačiau Marsas nėra visai sustingusi nuo šalčio planeta.

Marso atmosfera
Marso vidutinis tankis mažesnis negu Žemės, skersmuo daug trumpesnis (6794 km), dėl to pabėgimo greitis (kurį įgijęs kūnas įveikia planetos trauką) irgi yra mažas - 5 km/s. Todėl tokia plona ir reta Marso atmosfera. Jos svarbiausias sandas yra anglies dvideginis (95%); slėgis prie paviršiaus nesiekia nė 10 milibarų (1000 Pa). Jokia žemiška būtybė negalėtų čia egzistuoti be specialios apsaugos.

Marso paviršiuje nėra skysto vandens, tačiau baltos jo ašigalių kepurės veikiausiai sudarytos iš vandens ledo su tam tikra sušalusio anglies dvideginio (sauso ledo) priemaiša. Ašigalių kepurių dydis kinta priklausomai nuo metų laikų; kai kepurės didžiausios, jas galima pamatyti pro nedidelį teleskopą.

Dariniai senuosiuose Marso žemėlapiuose (maršaląpiuose)
Pirmąjį Marso piešinį 1659 m. nupiešė olandų astronomas Kristianas Heigensas (1629-95). Jame matoma V raidės pavidalo tamsi sritis. Iš tikrųjų tai yra mažesnis darinys, dabar vadinamas Didžiojo Sirto lyguma. Vėliau stebėtojai naudojo didesnius teleskopus ir jų sudarytuose marsa-lapiuose detalių daugiau. Pirmieji patikimi marsalapiai buvo sudaryti XIX a. II pusėje. Šiuolaikinių teleskopinių Marso stebėjimų epochą 1877 m. pradėjo Džovanis Skiaparelis (1835-1910). Marsas tuomet buvo labai palankioje padėtyje - perihelis sutapo su opozicija.

Stebėdamas Milane, Skiaparelis sudarė marsalapį, kuris pranoko visus ankstesniuosius. Jame astronomas nubrėžė tiesias, panašias į dirbtines linijas ir pavadino jas "canali". Nuo tol jos ir vadinamos Marso kanalais. Tučtuojau buvo iškelta hipotezė, kad tai yra dirbtiniai vandens kanalai, kuriuos iškasė planetos gyventojai, sukūrę didžiule drėkinimo sistemą. Pagal šią intriguojančią hipotezę vanduo buvo imamas iš ledinių ašigalių kepurių ir siurbiamas į sausringus pusiaujo rajonus. Ten, kur kanalai kerta vienas kitą, marsalapyje matomos nedidelės dėmelės, pavadintos oazėmis; manyta, kad tai tankiausiai apgyvendintos Marso vietos. Pats Skiaparelis marsie-čių hipotezės atžvilgiu buvo santūrus. Bet amerikietis Persivalis Lovelis (1855-1916), Lovelio observatorijos Flagstafe (Arizona, JAV) įkūrėjas, buvo įsitikinęs, kad Marse egzistuoja labai išsivysčiusi civilizacija.

Marso paviršius
Nustačius, kad tamsios Marso paviršiaus dėmės negali būti jūros, kilo mintis, jog tai yra augmenijos plotai žemumose. Taip manyta iki "Marinerio-4" skrydžio. Šis kosminis aparatas buvo paleistas 1964 m. ir pirmąkart sėkmingai nuskriejo į Marsą. Paaiškėjo, kad tamsios sritys - tai ne įdubos. Dalis jų, taip pat ir Didysis Sirtas, yra didingos plokštikalnės su šlaitais iš visų pusių.

Didžioji Marso paviršiaus dalis yra raudonos ochros spalvos. Šios sritys vadinamos dykumomis. Planetos atmosferoje pučia vėjai, dažnos dulkių audros.

Kosminiai aparatai "Vikingai" pateikė duomenų, kad kažkada Marso paviršiumi tekėjo daug vandens. Chrisės rajoną kerta vingiuoti dariniai, panašūs į išdžiūvusias upių vagas. Čia yra ir pirminių uolienų "salų"; jos turi pasroviui nutįsusias uodegas. Beje, vėliau buvo iškelta hipotezė, kad mįslinguosius Marso kanalus išrausė išsilydžiusi lava, kažkada tekėjusi Marso paviršiumi.

Palydovai

Fobas (Phobos)
Didesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 9380 km, orbitinis periodas 0.319 d. Netaisyklingos formos (272219 km). Paviršiuje daug smūginių kraterių (didžiausias 10 km skersmens), 100-200 m pločio ir 10-20 m gylio vagų. Vid. tankis 2.2 g/cm3, geometrinis albedas ~6%. Marso opozicijos metu Fobo ryškis būna ~12, jo regimasis nuotolis nuo planetos disko krašto skirtingose opozicijose svyruoja tarp 12" ir 23". 1877 atrado A. Holas.

Deimas (Deimos)
Mažesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 23 460 km, orbitinis periodas 1.263 d. Netaisyklingos formos (151211 km). Paviršiuje daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.7 g/cm3, geometrinis albedas ~7%. Marso opozicijos metu Deimo ryškis būna ~13, maksimalus regimasis nuotolis nuo planetos disko skirtingose opozicijose tarp 40" ir 76". 1877 atrado A. Holas.

<<<grįžti