Meteorai ir meteoritai

Meteorus, arba krintančiąsias žvaigždes, šiaurės pusrutulyje geriausia stebėti rugpjūčio mėnesį. Tai greitai judantys šviesūs taškeliai, dažnai su švytinčiomis uodegomis, kurios atsiranda kažkokiems objektams judant dangaus skliautu. Krintančiosios žvaigždės žinomos nuo senų senovės, bet jų prigimtis paaiškėjo tik XIX a. pradžioje.

Meteoritų ne tiek daug kaip meteorų. Tai skirtingi dalykai. Meteoritas - tai ne didžiulis meteoras; jų išvaizda nieko bendro neturi su kometomis, nors krintantys stambūs meteoritai ir turi panašias kaip kometų uodegas. Meteoritai veikiausiai yra kometų branduolių ar asteroidų skeveldros.

Greitosios dalelės
Meteorą sukelia maža (mažesnė net už smėlio kruopelyte) dalelė (meteorinis kūnas), skriejantis aplink Saulę. Jį galima pamatyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferos išorinius sluoksnius, skriejimo greitis gali siekti 72 km/s. Meteorinį kūną veikia didžiulė oro molekulių trintis, nuo kurios jis suyra gerokai anksčiau, negu spėja pasiekti Žemės paviršių. Danguje matomas šviesus brūkšnys yra ne krintančio meteorinio kūno požymis, o atmosferos, kurią jis skrodžia, reakcija.

Meteorai yra dviejų pagrindinių rūšių: jie sudaro meteorų srautus ir būna sporadiniai, arba atsitiktiniai. Pastarieji gali blykstelti bet kada ir bet kurioje dangaus vietoje. O meteorų srautai susiję su kometomis. Pavyzdžiui, garsusis Leonidų srautas, į kurį Žemė patenka lapkričio mėnesį, yra susijęs su blyškia periodine Templio kometa: jam priklausantys meteoriniai kūnai juda ta pačia orbita kaip minėta kometa. Sakoma, kad meteorai yra kometų pažertos skeveldros. Gal tai skamba pernelyg suprastintai, bet tvirtai nustatyta, kad periodinė Bielos kometa suiro ir jos vietoje atsirado meteorų srautas. Neabejojama, kad skriejanti erdvėje kometa palieka paskui save meteorinės medžiagos.

Meteorų srauto intensyvumas matuojamas meteorų skaičiumi per valandą. Labiausiai patikimas yra kasmetinis Perseidų srautas, kurio intensyvumas lygus maždaug 70. Į šį skaičių neįskaitomi meteorai, nematomi plika akimi, taigi meteorinių kūnų yra gerokai daugiau. Pernelyg maži ir negalintys sukelti švytėjimo meteoriniai kūnai vadinami mikrometeorais; jų yra labai daug.

Nors pavieniai meteorų srauto kūnai skrieja erdve lygiagrečiais keliais, atrodo, kad jie išlekia iš vieno konkretaus dangaus skliauto taško. Šis taškas vadinamas radiantu. Tai šiek tiek primena reginį į autostradą nuo tilto: lygiagrečios kelkraščių linijos horizonte sueina į vieną tašką, kurį galima vadinti kelkraščio linijų radiantu. Lapkričio mėnesį lyjančių Leonidų radiantas yra Liūto žvaigždyne, rugpjūčio Perseidų - Persėjo žvaigždyne ir t. t.

Reguliarūs kasmetiniai meteorų lietūs
Meteorų lietūs pasikartoja kasmet. Tai Kvadrantidai (sausio l-6 d., maksimumas 3-4 d.), Lyridai (balandžio 19-24 d.)

Eta Akvaridai (gegužės l-8 d., susiję su garsiąja Halio kometa), Perseidai (liepos 25-rugpjūčio 18 d.), Orionidai (spalio 16- 26 d.), Tauridai (spalio 20-lapkričio 30 d.), pietiniai Fenikidai (gruodžio 4-5 d.), Geminidai (gruodžio 7-15 d.), Ursidai (gruodžio 17-24 d.), Leonidai, kurių maksimumas būna lapkričio 17 d., mažiau reguliarūs, nes meteoriniai kūnai nėra vienodai pasklidę visame kometos kelyje, o lekioja pulkais. Stiprų meteorų lietų galima pamatyti tik tada, kai Žemė patenka į tankų meteorinių kūnų telkinį.

Meteoritai
Stambus meteorinis kūnas, įskriejęs į planetos atmosferą, gali pasiekti jos paviršių nesuiręs. Nukritęs į Žemę, toks kūnas arba jo skeveldros vadinami meteoritais. Jie būna kelių rūšių: aerolitai, arba akmeniniai meteoritai, ir siderolitai, arba akmeniniai geležiniai meteoritai. Yra įvairių tarpinių tipų. Išėsdinus meteorito paviršių rūgštimis, randama būdingų struktūros piešinių, vadinamų Vidmanšteteno figūromis.

Meteoritus žmonės žinojo prieš daug šimtmečių. Pavyzdžiui, Mekos Šventasis akmuo yra meteoritas, tiktai jo kosmine kilme ilgai abejota. Kai 1795 m. 25 kg sveriantis meteoritas nukritoJorkšyre, iš pradžių manyta, kad tai Islandijoje veikusio vulkano išsviestas akmuo. Pagaliau 1803 m., kai L'Eglio miestelyje Prancūzijoje nukrito iškart keli meteoritai, žinomas astronomas Žanas Batistas Bio (1774-1862) įrodė, kad šie akmenys iš tikrųjų nukrito iš dangaus. Didžiausias meteoritas eksponuojamas Niujorko Heideno planetariume. Jis sveria 31 toną. Laimei, dideli meteoritai krinta retai. Geriausi tokio meteorito atvykimo pavyzdžiai - meteoritinis krateris Arizonoje (JAV), vadinamas Velnio Kanjonu, ir Vulf Kriko krateris Australijoje.

<<<grįžti